Tai vokiečių parodija iš Saulėlydis filmo. Trumpas serialas apie kasdienį vampyrų gyvenimą.
Akys dirba kiekvieną mielą dieną. Kaip jas, išvargusias, pailsinti, kad išsaugotume sveikas?
Pataria akademiko S. N. Fiodorovo mokslo ir technikos komplekso Akių mikrochirurgijos skyriaus vedėjas medicinos mokslų daktaras Jurijus Kiškinas.
Nuo vėjo akys pradeda ašaroti. Ką daryti?
Greičiausiai tai sausų akių sindromas – ašarų pasigamina mažai, pablogėja jų kokybė. Dėl to atsiranda palankios sąlygos virusams plisti. Ypač kenčia pagyvenę žmonės, nes akių drėkinimas blogėja metams bėgant.
Kad jūsų nekankintų ašarojimas, pamėginkite kasdien įsilašinti dirbtinių ašarų. Jų yra optikos parduotuvėse ir vaistinėse. Pasirinkimas didelis, poveikis vienodas, skiriasi tik kaina.
Visuomet maniau jog šermukšniai raudoni. Pasirodo tai netiesa… Raudoni būna tik vakarai, kai širdgėlą bandai nusimesti nuo kūno kartu su praėjusia diena. Kaskart brisdama šaltan vandenin jauti kraujo čiurlenimą savo gyslose. Miglotos mintys tada įmirksta delnuose ir gyvenimo sūrymas tampa gardesnis.
Tą raudoną vakarą aš liečiau saulės kraują. Jis badė mano pirštus, tarsi nenorėdamas prisilietimo. Aš nekreipiau dėmesio į tai ir palengva pasinėriau į saulės kraujo dubenį. Šimtai smulkučių adatėlių badė mano kūną iš vidaus, saulės kraujas tarsi pyko už tokį įžulumą. Įbridau dar giliau vandenin, kad atvėsinčiau įkaitusią sielą. Nenorėjau, kad ji sudegtų raudonyje…
Dangus tą vakarą žiūrėjo primerkęs akis pro pūšų viršūnes. Jis stebėjo mano kūną be širdgėlos rūbų. Mano lūpos pamėlo. Saulės smaigalys įsiręžė ties kairiuoju šonkauliu, tarsi reikalaudamas pasitraukti, grįžti atgal… Aš tik surikau: ” Ne ” ir žengiau dar žingsnį. Pajutau, kaip tą akimirką karštis užliejo kairiąją mano kūno pusę. Pakėliau suaižėtą ranką ir paliečiau degantį šoną… Mano ranka pavirtusi pelenais subyrėjo tiesiai į šaltą vandenį. Iškrito akių stikliukai ir mano veidu nusirito lašelis gyvenimo sūrymo.
Tai ką girdėjau, man nepatiko. Šermukšniai šnabždėjosi. Kaltino mane jog atsisakau jų mirtingų uogų kompoto… Aš tik stovėjau panirus iki pusės… Atsiklaupiau… Vanduo pasiekė smakrą. Iškėliau likusią ranką, kad sudegtų saulės kraujyje, bet byrant akių stikliukams, nepastebėjau, kaip saulės kraujas išdžiuvo ir raudonas vakaras baigėsi. Dangus sukosėjo. Šermukšniai susitraukė ir uogos virto mėlynom dulkėm.. O aš likau klūpėti vandenyje, iškėlus vieną ranką, su byrančiais akių stiklais…
suduš saulėlydis ant pilko sniego,
liūtis merks tūkstančius veidų,
akacijų išsprogę lapai bus iš miego,
vanduo ieškos pradingusių namų,
atras upėtakiai palankią kryptį,
apverktą užmerktų žuvies akių,
įmins į adatą, pelekuose paliktą
už meldais apdulkėjusių žvynų;
iš vaiko lūpų kils, į purvą leisis
apakę rausvi tuntai debesų,
pamiršę pasakas, gyvent nuteisę
aguonas, žydinčias kitų krauju.
suduš saulėlydis ant pilko sniego,
liūtis merks tūkstančius veidų,
ištirps akacijos žiedai po vieną,
pasklis tarp vaiko debesų.








